Trys kačiukai vienoje vadoje – vienas dryžuotas, vienas juodas, vienas rusvas. Šeimininkai paprastai aiškina tai atsitiktinumu arba senelių genais.
Paaiškinimas dažnai kitoks ir gerokai įdomesnis: kačiukai tiesiog turi skirtingus tėvus. Biologijoje šis reiškinys vadinamas superfekundacija, o kačių pasaulyje jis nėra retenybė.
Ovuliacija, kuri neįvyksta savaime
Daugelio žinduolių, įskaitant žmogų, kiaušialąstė išsiskiria pagal vidinį ciklą, nepriklausomai nuo aplinkybių. Katės veikia kitaip: jos yra vadinamosios indukuotos ovuliacijos gyvūnai.
Kiaušialąstė išsiskiria tik po poravimosi, praėjus maždaug parai. Signalą duoda pats aktas – katino varpa turi į užpakalį nukreiptus dyglius, kurių sukeltas dirginimas paleidžia hormonų grandinę.
Būtent todėl poravimasis skamba taip dramatiškai. Tai ne konfliktas, o mechanizmas.
Biologiškai toks sprendimas taupus. Nereikia švaistyti kiaušialąsčių pagal kalendorių, jei patino šalia nėra – organizmas paleidžia procesą tik tada, kai apvaisinimas realiai įmanomas.
Kodėl vienos vados tėvai gali skirtis
Ruja trunka kelias dienas, o kiaušialąstės išsiskiria per kelis kartus. Jei per tą laiką katė susiporuoja su daugiau nei vienu patinu, skirtingas kiaušialąstes gali apvaisinti skirtingi tėvai.
Vada susiformuoja bendra, o genetiškai kačiukai yra pusiau broliai ir seserys. Iš čia ir kyla įspūdis, kad spalvos „neatitinka” nė vieno iš tėvų.
Evoliuciniu požiūriu tai turi prasmę. Skirtingi tėvai reiškia didesnę genetinę įvairovę vienoje vadoje, o kartu ir didesnę tikimybę, kad bent dalis palikuonių atlaikys ligas ar aplinkos pokyčius.
Yra ir antra, mažiau maloni versija. Kai kurių kačių populiacijų stebėjimai rodo, kad patinai gali pakenkti ne savo palikuonims. Susiporavusi su keliais patinais patelė iš esmės išskaido tėvystę – ir nė vienas patinas nebegali būti tikras, kad vada ne jo.
Ciklas, kuris nesibaigia
Antra šio mechanizmo pusė ne tokia patraukli. Jei ovuliacija neįvyko, ruja po kelių dienų pertraukos prasideda iš naujo. Ir vėl. Ir dar kartą.
Pavasarį ir vasarą, kai dienos ilgesnės, nesterilizuota katė gali kartoti šį ciklą praktiškai be pertraukų. Kiekvienas kartas reiškia hormonų bangą, kuri veikia gimdą ir pieno liaukas.
Šeimininkams tai pažįstama iš elgesio: nakties garsai, nerimastingumas, žymėjimas ir atkaklūs bandymai ištrūkti pro duris. Pastarasis punktas pavojingiausias – ieškodama patino katė nutolsta nuo namų, patenka į eismą, susiduria su kitais gyvūnais ir grįžta su žaizdomis arba infekcija.
Čia įsiterpia kačių sterilizacija – vienintelis būdas šį ratą nutraukti visiškai, o ne atidėti kitam sezonui. Laparoskopinis metodas atliekamas per kelis milimetrinius pjūvius, todėl gyvūnas atsigauna greičiau nei po klasikinės operacijos.
Katinų pusėje logika kitokia, bet rezultatas panašus. Nekastruotas patinas žymi teritoriją namuose, klaidžioja dideliais atstumais ir dalyvauja muštynėse, o būtent per įkandimus perduodamas kačių imunodeficito virusas. Elgesio pokyčiai po procedūros dažniausiai pastebimi per kelias savaites.
Ką rodo ilgesnė perspektyva
Kartotiniai ciklai be nėštumo susiję su dviem konkrečiomis būklėmis.
Pirmoji – piometra, tai yra gimdos pūlinis uždegimas. Ji išsivysto vyresnėms nesterilizuotoms patelėms ir yra skubi būklė, dažnai reikalaujanti operacijos tą pačią parą. Klastingiausia tai, kad požymiai neryškūs: mieguistumas, didesnis troškulys, prastesnis apetitas.
Antroji – pieno liaukų navikai. Kačių atveju didžioji jų dalis yra piktybiniai, o rizika tiesiogiai susijusi su tuo, kiek hormoninių ciklų gyvūnas patyrė. Ankstyva sterilizacija šią riziką sumažina keliais kartais.
Tarp priežasčių, dėl kurių išsivysto dažniausios kačių ligos veisiamų patelių grupėje, hormoninis krūvis minimas vienas pirmųjų – todėl reguliari sveikatos patikra veisyklose apima ne tik infekcijas, bet ir lytinės sistemos būklę.
Keli faktai, kurie netelpa į jokią kategoriją
Katė gali pastoti jau nuo penkių mėnesių, dar būdama kačiuko dydžio – tai viena dažniausių priežasčių, kodėl netikėtos vados atsiranda namuose, kur niekas nieko neplanavo. Nėštumas trunka apie devynias savaites, o vienoje vadoje būna nuo vieno iki aštuonių kačiukų.
Katės gali pastoti ir dar žindydamos ankstesnę vadą, todėl neribojamas gyvūnas per metus lengvai išaugina tris vadas. Būtent dėl šios aritmetikos gyvūnų prieglaudos vasarą perpildomos kiekvienais metais.
Kačiukai gimsta nei matantys, nei girdintys – ausų landos atsiveria maždaug antrą gyvenimo savaitę, o suaugusi katė vėliau girdi garsus iki maždaug 64 kilohercų dažnio, tai yra gerokai aukštesnius nei žmogus ar šuo. Šis diapazonas atitinka graužikų skleidžiamus garsus, tad tai ne atsitiktinumas, o medžioklės įrankis.
Įdomu ir tai, kad suaugusios katės miauksi beveik išimtinai žmonėms. Tarpusavyje jos bendrauja kūno kalba, kvapais ir kitokiais garsais, o miauksėjimas išliko kaip kreipimosi į šeimininką priemonė – iš esmės kalba, išmokta specialiai mums.
Ir dar viena smulkmena: katės nejaučia saldaus skonio. Genas, atsakingas už saldumo receptorių, jų evoliucijoje nustojo veikti, nes mėsėdžiui jo tiesiog neprireikė. Todėl pyragaitis katei įdomus tik dėl riebalų ir kvapo – bet niekada dėl cukraus.